Groti galima visą gyvenimą, bet tik jei ausys ištveria tiek pat, kiek pirštai. Kiekvienas muzikantas anksčiau ar vėliau supranta paprastą dalyką: rankas galima treniruoti valandomis, o klausa atsinaujina lėčiau ir atleidžia mažiau. Pirštai po ilgos repeticijos tiesiog pavargsta ir pailsi per naktį. Ausys kartais pasako „gana” tyliau, subtiliau, ir tą signalą lengva praleisti.
Pirmasis signalas – ūžesys po repeticijos
Daugelis pažįsta jausmą, kai po garsios repeticijos ar koncerto ausyse lieka ploną skambėjimą primenantis ūžesys, o aplinkiniai garsai atrodo tarsi po antklode. Dažnai jis praeina per kelias valandas, todėl žmonės nusprendžia, kad nieko blogo nenutiko. Tačiau tai yra ne smulkmena, o ausies būdas pasakyti, kad ji buvo perkrauta.
Organizmas turi gebėjimą po tokio krūvio atsigauti, bet kartoti šią situaciją kas savaitę ar dar dažniau – tai kaip kasdien nešioti per sunkų krepšį. Kurį laiką pavyksta, o paskui pradeda skaudėti. Klausos pokyčiai dažnai kaupiasi lėtai ir nepastebimai, todėl daugelis suvokia, kad kažkas negerai, tik tada, kai tam tikrų garsų jau nebegirdi taip aiškiai, kaip anksčiau.
Todėl geras įprotis: po kiekvienos garsios dienos paklausti savęs, kaip jautiesi. Ar pasaulis skamba įprastai? Ar nėra ūžesio? Ar kalbos suprantamos tokios pat aiškios, kaip rytą? Jei atsakymai nepatinka, kitą kartą reikia daryti kitaip.
Kodėl muzikantai ypač pažeidžiami
Muzikantas dažnai būna arčiausiai garso šaltinio. Būgnininkas sėdi šalia lėkščių, gitaristas stovi prie stiprintuvo, chorvedys girdi visą chorą iš vienos pozicijos, o orkestro pučiamųjų grupės muzikantai kartais sėdi tiesiai prieš varinius pučiamuosius. Patys instrumentai gali pasiekti labai aukštą garsumą, o repeticijų patalpos dažnai mažos, su kietais paviršiais, kurie atspindi garsą ir jį dar sustiprina.
Prie to prisideda laikas. Vienas garsus koncertas retai pakenkia, bet repeticijos tris kartus per savaitę, koncertai savaitgaliais ir dar valandos su ausinėmis namuose per metus sudaro didžiulį bendrą krūvį. Būtent kasdienė apkrova, o ne pavienis garsus vakaras, dažniausiai ir lemia, kaip ilgai klausa išliks gera.
Ką daro patyrę muzikantai
Ausų kištukai. Tai pirmas ir svarbiausias įrankis. Bet ne paprasti putų kištukai, kurie slopina aukštus dažnius ir verčia muziką skambėti tarsi pro sieną, o specialūs muzikantams skirti filtrai, mažinantys garsą tolygiai visuose dažniuose. Muzika skamba beveik tokia pati, tik tyliau. Pirmą kartą juos išbandęs daugelis nustemba: kai kurie niuansai tampa net aiškesni, nes nebereikia kovoti su garso siena. Yra standartinių modelių, o tiems, kas groja daug, galima užsisakyti individualiai pagamintus kištukus pagal ausies atspaudą.
Pertraukos. Valanda garsios repeticijos, dešimt minučių tylos. Tyla nėra laiko švaistymas, tai ausies poilsis. Be to, tai proga išgirsti, ką iš tiesų darai: kai garsas nuolat užgožia, nebesuvoki, ar grupė skamba gerai, ar tiesiog garsiai.
Atstumas nuo šaltinio. Scenoje dažnai atsiduri šalia monitoriaus ar stiprintuvo. Net metras į šoną keičia daug, nes garsas silpnėja didėjant atstumui. Jei įmanoma, stiprintuvą pakelkite nuo žemės ir nukreipkite į ausų lygį, o ne į kelius, tada nereikės pasukti jo garsiau.
Tylesnis grojimas visiems. Daugelis grupių neapgalvotai groja per garsiai tik todėl, kad vienas narys užsuka garsą, o kiti nori jį pasivyti. Susitarimas dėl bendro garsumo lygio padeda visiems. Garsas dažnai ir nėra geresnis nei tylesnis, tik atrodo galingesnis.
Kasdienis garsumas ne tik scenoje
Ne mažiau svarbu, ką ausys girdi ne darbo metu. Ausinės važiuojant į darbą, filmas per garsiai, sporto salės muzika, triukšmingos kavinės – visa tai kaupiasi. Vienas paprastas orientyras, kurį dažnai pataria girdos specialistai: jei žmogus šalia nebegirdi tavo kalbos iš ausinių, vadinasi, per garsu. Kitas pavyzdys: jei kalbėdamas turi pakelti balsą, kad tave išgirstų, aplinka per triukšminga.
Daugelis telefonų ir ausinių turi nustatymą, kuris perspėja, kai garsumas per aukštas, arba rodo, kiek laiko per savaitę klausomasi garsiai. Verta jį įjungti ir kartais pažiūrėti į skaičius. Rezultatai kartais nustebina net tuos, kurie save laiko atsargiais.
Kada kreiptis į gydytoją
Nuolatinis ūžesys ausyse, staigus klausos pablogėjimas, spaudimo ar skausmo jausmas, sunkumas suprasti kalbą triukšmingoje aplinkoje – tai priežastys kreiptis į gydytoją otorinolaringologą ir pasitikrinti klausą. Kai kuriose šalyse ir klinikose siūlomi profilaktiniai klausos tyrimai (audiogramos), kuriuos verta atlikti ir sveikam žmogui, kad turėtum atskaitos tašką ateičiai. Kuo anksčiau pastebimi pokyčiai, tuo daugiau galimybių jiems sulėtinti.
Mintis pabaigai
Klausa – tai mūsų ryšys su pasauliu: balsai, vaikų juokas, paukščių čiulbėjimas pavasarį. Muzikantui ji dar ir darbo įrankis, bet iš esmės tai ta pati vertybė, kurią reikėtų saugoti visiems. Dauguma pokyčių pastebimi tik tada, kai jie jau tampa nuolatiniai, todėl verta pasirūpinti iš anksto, o ne po koncerto, kurio nepamirši. Kištukai kainuoja kelias dešimtis eurų, o klausa neatperkama jokiomis pinigų sumomis. Tad kitą kartą, kai eisite į repeticiją ar koncertą, įsidėkite kištukus į kišenę. Jie užima mažiau vietos nei plektras, o tarnauja kur kas ilgiau.
Skaitykite daugiau
Daugiau apie šią temą: Klausa ir garsas.